Prisistatymas

Esu Kristaus amžiaus sulaukęs sūnus, tėvas, vyras ir ūkininkas, pasidalinsiu savo patirtimi iš ūkininkavimo nuo ko viskas prasidėjo ir kaip man sekasi. Paskutiniu metu tai tapo labai aktualu ir populiaru aptarinėti, galbūt atsiras daugiau bendraminčių, blogo rašymo idėja brandinau jau seniai, bet negalvojau, kad gali būti kam nors įdomu tai skaityti.

Pradėsiu nuo to, kad vaikystės prabėgo kaime ir mačiau, kaip mano seneliai, tėvas, jo brolis užsiima žemės ūkio veikla. Iš esmės niekada nesupratau to jų ūkininkavimo prasmės, nes tai didelio pelno nenešė, bet šieną mindyti ir važiuoti į talką mažam visada patikdavo. Tėvukas su broliu niekada nedirbo daugiau nei 20ha, brolis augino karves, bulius, tėvas laikė bites. Ilgą laiką darbams atlikti jiems užteko katino(T40), palaipsniui prie jo pirko dėvėtus padargus, patys konstruodavo ir juos tobulindavo. Niekada nesinaudojo jokiomis programomis, tik deklaruodavo pasėlius. Sėdavo grūdinių kultūrų, bet jų plotai buvo nedideli apie 8ha., neturėjo kombaino, tai su derliumi visaip būdavo, kada nukuldavo kada apardavo, nes ir to derliaus iš mažo našumo teritorijos ne kažką būdavo. Galvodavau laiko švaistymas, juk paimi nuperki naują galingesnį traktorių ir žymiai daugiau padarai, bet jie visada siūlydavo įvertinti ar tai atsipirks ir per kiek laiko. Dėdės gyvulių laikymo prasmę galėčiau paaiškinti tik tuo, kad jis nelabai mokėjo skaičiuoti ir nevertino savo laiko, bei pririšimo prie gyvenamosios vietos. Laikydavo 3-6 karves, savaime suprantama, jokių melžimo aikštelių, viskas rankomis, per pietus perkelti karves ganykloje. Kiek pamenu nuo vaikystės pieno kaina normali buvo gal kelis metus, o šiaip tame sektoriuje pastovi krizė, tik perdirbėjai plečiasi. Bulius laikydavo, ten arčiau pelno buvo, bet labai priklausomas nuo metų, nes mėsos kainos čiuožinėdavo kaip reikiant. Augalininkystėje įžvelgiau šiokią tokią prasmę, nes ir priežiūros mažiau nei gyvuliui ir pelną gali pasiekti net nenašiose žemėse.

Laikas bėgo, tėvukas įsigijo vientiltį Belarusą T80, manau padarė nemenką klaidą, nes priekinis tiltas kaip vėliau parodė gyvenimas vietomis labai praverčia. Natūraliai taip susidėliojo, kad mano pagalbos prireikdavo vis dažniau, nes tėvo ir dėdės jėgos seko. Kadangi, pats turiu normalų reguliarų darbą ofise, į žemės ūkį žiūrėjau kaip į sveiką alternatyvą, kai ir lauke pabūni ir dar kažką naudingo nuveiki. Iš esmės iš pradžių man atiteko mechaniko, pirkimų vadybininko pareigos: pirkdavau atsargines dalis padargams, traktoriui, ieškodavau trąšų, sėklų ir kitų įvairių dalykų susijusių su žemės ūkio veikla. Mirus tėvo broliui ir gana smarkiai pablogėjus tėvuko sveikatai atėjo laikas, kai reikėjo nuspręsti ar tą žemę pradėsiu dirbti aš pats ar leisim savo senelių žemę dirbti kitiems žmonėms, nes tėčio sveikata apribojo jo galimybes visą dieną kratytis senoje technikoje.

Ir čia sužaidė mano principas, kad aš pabandysiu pats prižiūrėti nuosavą žemę ir pabandysiu įbristi į tą sritį, kurią dauguma aplinkinių laiko kaip visiškai nenaudingą, nebent pradėjai anksčiau ir turi didelius dirbamos žemės plotus. Mažai žmonių suprato tokį, mano pasirinkimą, nes aš turiu normalų darbą, o čia dar tuos vargus užsimetu, bet aš buvau optimistas ir šiuo metu esu, tik gerokai mažesnis. Aš į tai stengiausi žiūrėti kaip į hobį, papildomą veiklą lauke, plius dalį padargų jau turėjome, tai kaip ir mažesnės investicijos startui. O viską išparduoti kas per eilę metų supirkta ir padaryta gaila, tarsi nubrauktum prieš tai buvusius vargus. Prisidėjo ir viena smulkmena, 2016 mes sėjome pagrinde grikius, ir jų supirkimo kaina labai smagiai sukilo, punktuose laukė kada atveši. Mūsų kiekiai buvo maži, bet kai kiti aplink pernelyg nesidžiaugė, mes pernelyg neliūdėjom ir kombainą grikiams kulti lengvai nusamdėm, nes mažai kas juos sėjo, o jų nukūlimas vėlyvas.

Ir nuo čia jau pradėsiu rašyti savo ūkininkavimo užrašus, kurie talpins mano patirtį bei įžvalgas.